Tikra žiema, tokia, kokia ji turi būti iš tikrųjų, yra mano Vaikystės Žiema. Stingdantis šaltis, nuo kurio net įkvėpti darosi sunku, užima nosį, gerklę, raudonai nudažo skruostus ir rankas. Bet tokia ir turi būti žiema - aštri, reikli ir negailestinga. Tokia turi būti, ir buvo, mano Vaikystės Žiema, taip ją iš manęs ir atėmė kažkas...
Sako, ši diena, Sausio 13 - oji, labai reikšminga, nes kaip tik šiandien jie bandė Ją atgauti. Tą naktį, gulėdama savo šiltame lopšyje, aš taip pat jaučiau, kad kažkas negerai, kad jie nelaimingi, nes apvogti. Klykiau visą naktį. Tąnakt buvau bejėgė jiems padėti, nes buvau per maža, šiandien - vėl bejėgė. Simboliška, tačiau kaip tik šiandien vėl prisiminiau, kad ją iš manęs atėmė. Mano Vaikystės Žiemą.
Atėmė baltus cukrinius medžius, po kojomis girgždantį sniegą, smilgas, kyšančias iš sustingusio snieguoto lauko, slidų kelią, mišką ir besileidžiančią žiemos saulę. Vis bandau prisiminti, kas visa tai iš manęs atėmė, akyse susikaupia ašarų lašeliai, bet neprisimenu, niekaip negaliu...
Dabar ir žiema nebe ta. Laukiu, gal kada nors grąžins mano tikrąją žiemą, atimtą Vaikystės Žiemą. Ar grąžins?.. Turbūt negrąžins, naivu tikėtis, kad grąžins, kai nežino, jog paėmė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą